Koks pats tinkamiausias metas prisiminti tai, ką nuveikei per praeitus laisvadienius? O gi naujai atėję laisvadieniai! Nors ši dar darbo diena, bet kadangi jau sėdžiu patogiai įsitaisius ant "sofkutės", galiu sau leisti manyti, kad man atostogos. Šis įrašas turėjo atsirasti jau prieš savaitę, bet (ne iš tingumo, tikrai ne) norėjau leisti susigulėti įspūdžiams ir jau žvelgdama iš ateities atpasakoti jums, ponai ir ponios, kas su manimi čia vyksta ir darosi.
Oro sąlygos
Regis dar niekad nebuvau tiek prisigėrusi ultravioletinių spindulių ir turbūt niekad dar nebuvau per tokį trumpą laiką taip stipriai nudegusi nepatirdama jokio odos gėlimo, tempimo, deginimo. Žinant, kad esu apsistojusi kilometru arčiau saulės, UV kiekis neturėtų nieko stebinti. Tik keista, kodėl man nieko neskauda. Gal atsibusiu vieną rytą ir pamatysiu, kad išsinėriau iš odos! Juk didžiausių blogybių plika akimi nematome, pikčiausių ligų nejaučiame - kol nesugalvoja ir neužgriūva sau visu svoriu. Iš tiesų nėra ko jaudintis, bet kartais taip sunku atsispirti fantazijoms "o kas, jeigu...".
Greičiausiai jau leidau suprasti, kad pastarosios savaitės čia iš tiesų alinančiai karštos. Sumanesni išnaudoja šį laiką siestai, kai kurie - sugalvoja sėst ant dviračio ir kepinant saulei skriet plentu.
Dviračių žygis
Kaip vėliau paaiškės, išsireiškimas "skriet plentu" šiuo atveju labiau atspindi situaciją "šliaužimas įsikabinus į dviratį". Bet kam bėgti įvykiams už akių. Štai kaip viskas buvo.
Prieš tai jau ne kartą planavusios galiausiai išsiruošėme su drauge ukrainiete į Maligne kanjoną. Dviratį pasiskolinau iš jos kambario draugės; šis savo dydžiu man tobulai tiko, tad nusimatė išties puiki kelionė. Į kuprinę prisikroviau sumuštinių, keletą buteliukų vandens, sulčių ir dar dviračio grandinę - iš viso plius minus 5 kilogramai ant pečių. Ir pirmyn. Kažkaip Lietuvoje buvau įpratusi važinėti tik taikiais ir nepavojingais dviračių takais. O čia va mini kelio pakrašty ir tau pro petį vis skrieja visokie pickup'ai, RV ir turistiniai autobusai. Iš pradžių bandžiau važiuoti siauru žvyro ruožu, bet kai pora kartų per griovelius susimėčiau ir galiausiai atsidūriau ant žemės nubrozdintais keliais, nusprendžiau, kad ant asfalto saugiau...
Štai kaip mes atrodėme kelionės pradžioje.
Na tokia ir pradžia, jei jau sustojom pailsėti (pasidžiaugti didelėm nužydėjusiom pienėm, ar kas ten per gėlės... :).
Taigi mynėm mynėm, galiausiai numynėm iki kažkokio tilto virš baltųjų vandenų.
Kadangi toliau būtų tekę važiuot pro mišką, o mus kaip tik užpuolė uodai, nusprendėme grįžti. Aš, aišku, labai apsidžiaugiau - buvau išties labai pavargus jau vien nuo kelionės pirmyn, bet neparodžiau to, nenorėjau pasirodyt "ištižėle".
Na ir keliaujant atgal prasidėjo pats smagumas. Leidau Marijai nuskriet į priekį, o aš savu tempu iš lėto myniau... Galiausiai supratau, kad namų link jau keliauju pati sau viena, nes horizonte jos nebesimatė nė plauko. (Minėjo, kad buvo sustojusi keletą kartų manęs palaukti, bet ir vėl užpuolė uodai. Aš taip pat buvau keletą kartų sustojusi, bet dėl kitų priežasčių - bandžiau atgauti kvapą ir įtikinti save, kad dar turiu jėgų.). Vienu momentu pradėjau jausti, kad darosi silpna, tad nulipau nuo dviračio ir pradėjau tipent greta. Kepinanti saulė, dviratį stabdantis vėjas ir dar tušti buteliukai ant pečių pavirtę švininiais buteliais. Ir kokia gėda, kai pravažiuoja nepažįstamieji ir vis klausinėja "ar viskas gerai?", "gal reikia pompos?", "gal vandens?" ir t.t. Bet faktas, kad jei čia papulsi į bėdą, neliksi vienas ir kas nors tikrai išties pagalbos ranką. Man tereikėjo pailsėt :) Grįžau visa murzina, subraižyta ir iškepusi. Ir žinoma, didžiuodamasi savimi, kad vis dėlto šiaip ne taip sugrįžau. Kitą kartą bus daug lengviau, reikia tik dar truputį pasportuot :)
Pėstute takais takeliais
Pailsėjusi, atsigavusi, kitą dieną išsiruošiau pasigrožėti gretimais miškeliais. Šįkart išsitepiau kremais nuo saulės ir nuo uodų. Įveikiau meškų baimę ir nusiteikusi prifotografuoti gražių vaizdelių iškeliavau. Vos tik įžengiau į pažintinį Jasper'io taką prieš save pamačiau stendą, įspėjantį apie apylinkėse siaučiančius vilkus. Dabar ne tik meškų, bet ir vilkų bijokis! Prie pateiktų priemonių, kaip apsisaugoti nuo vilkų, buvo ir purškeklis nuo meškų. Dar neišsiaiškinau kaip jis veikia, bet manau būtų visai naudinga įsigyti. Purškeklis nuo uodų, purškeklis nuo meškų... Jau buvau žengusi žingsnį atgal, bet pagalvojau sau: "Kas tie vilkai prieš mane? Jei sutiksiu kokį, pasitelksiu savo antgamtines galias." Ir laiminga nužingsniavau sau miško glūdumon.
Iš tiesų žinojau, kad nieko nesutiksiu, nes buvo itin kaitri diena ir visa gyvūnija greičiausiai buvo išsislapsčiusi kur vėsiau. Bet, patikėkit, vietomis jaučiausi lyg žengčiau į kažkokią paslaptingą užburtą karalystę, budriai klausydamasi įvairiausių garsų bei bandydama atskirti, iš kur jie sklinda, su bailia pagarba tipenau miško takučiais. Lėtu žingsneliu keliaudama bandžiau išsiaiškinti ar už keleto dešimčių metrų išvirtę rastai iš tiesų nėra elnio ragai :)
Aukštėliau matote mano baimės kupiną ir budrų žvilgsnį (taip taip, buvau taip persigandusi visko, kad net radau laiko save pafotografuoti :)).
Apžvalgos takas eina aplink miestelį miškais, vingiuoja aukštyn žemyn kalnuotu reljefu. Štai kokie vaizdai supo mane išlindus iš miško tankmės.
Ir bembis! Sutikau mažylį besiilsintį. Smalsiai vienas kitą nužiūrėjom. Jis man truputį papozavo ir galiausiai atsisveikinom.
Kelionės pabaigoj sukirtau didžiulę porciją vanilės pupelių skonio ledų ir laimingai besikasydama kojas (kadangi paskutinę sekundę prieš iškeliaudama kelnes iškeičiau į šortus, nespėjau kojų pasitept (n)uodais!!!) pabaigiau dieną.
Uodai
Norit tikėkit, nenorit ne, bet nieko panašaus nesu mačiusi. Jei jie puola, tai puola: dešimt uodų ant vienos kojos vienu metu. Eini ir jie tave seka. It kokia kapsulė apsupa iš visų pusių. Kiek girdėjau iš vietinių, jie patys gyvenime dar nebuvo matę tiek tų ilganosių sparnuotų niekšelių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą