Laisvadieniai: ant dviračio ir pas (ne)meškas

Koks pats tinkamiausias metas prisiminti tai, ką nuveikei per praeitus laisvadienius? O gi naujai atėję laisvadieniai! Nors ši dar darbo diena, bet kadangi jau sėdžiu patogiai įsitaisius ant "sofkutės", galiu sau leisti manyti, kad man atostogos. Šis įrašas turėjo atsirasti jau prieš savaitę, bet (ne iš tingumo, tikrai ne) norėjau leisti susigulėti įspūdžiams ir jau žvelgdama iš ateities atpasakoti jums, ponai ir ponios, kas su manimi čia vyksta ir darosi.

Oro sąlygos

Regis dar niekad nebuvau tiek prisigėrusi ultravioletinių spindulių ir turbūt niekad dar nebuvau per tokį trumpą laiką taip stipriai nudegusi nepatirdama jokio odos gėlimo, tempimo, deginimo. Žinant, kad esu apsistojusi kilometru arčiau saulės, UV kiekis neturėtų nieko stebinti. Tik keista, kodėl man nieko neskauda. Gal atsibusiu vieną rytą ir pamatysiu, kad išsinėriau iš odos! Juk didžiausių blogybių plika akimi nematome, pikčiausių ligų nejaučiame - kol nesugalvoja ir neužgriūva sau visu svoriu. Iš tiesų nėra ko jaudintis, bet kartais taip sunku atsispirti fantazijoms "o kas, jeigu...".

Greičiausiai jau leidau suprasti, kad pastarosios savaitės čia iš tiesų alinančiai karštos. Sumanesni išnaudoja šį laiką siestai, kai kurie - sugalvoja sėst ant dviračio ir kepinant saulei skriet plentu.

Dviračių žygis

Kaip vėliau paaiškės, išsireiškimas "skriet plentu" šiuo atveju labiau atspindi situaciją "šliaužimas įsikabinus į dviratį". Bet kam bėgti įvykiams už akių. Štai kaip viskas buvo.

Prieš tai jau ne kartą planavusios galiausiai išsiruošėme su drauge ukrainiete į Maligne kanjoną. Dviratį pasiskolinau iš jos kambario draugės; šis savo dydžiu man tobulai tiko, tad nusimatė išties puiki kelionė. Į kuprinę prisikroviau sumuštinių, keletą buteliukų vandens, sulčių ir dar dviračio grandinę - iš viso plius minus 5 kilogramai ant pečių. Ir pirmyn. Kažkaip Lietuvoje buvau įpratusi važinėti tik taikiais ir nepavojingais dviračių takais. O čia va mini kelio pakrašty ir tau pro petį vis skrieja visokie pickup'ai, RV ir turistiniai autobusai. Iš pradžių bandžiau važiuoti siauru žvyro ruožu, bet kai pora kartų per griovelius susimėčiau ir galiausiai atsidūriau ant žemės nubrozdintais keliais, nusprendžiau, kad ant asfalto saugiau...

Štai kaip mes atrodėme kelionės pradžioje.

Na tokia ir pradžia, jei jau sustojom pailsėti (pasidžiaugti didelėm nužydėjusiom pienėm, ar kas ten per gėlės... :).

Taigi mynėm mynėm, galiausiai numynėm iki kažkokio tilto virš baltųjų vandenų. 

Kadangi toliau būtų tekę važiuot pro mišką, o mus kaip tik užpuolė uodai, nusprendėme grįžti. Aš, aišku, labai apsidžiaugiau - buvau išties labai pavargus jau vien nuo kelionės pirmyn, bet neparodžiau to, nenorėjau pasirodyt "ištižėle". 

Na ir keliaujant atgal prasidėjo pats smagumas. Leidau Marijai nuskriet į priekį, o aš savu tempu iš lėto myniau... Galiausiai supratau, kad namų link jau keliauju pati sau viena, nes horizonte jos nebesimatė nė plauko. (Minėjo, kad buvo sustojusi keletą kartų manęs palaukti, bet ir vėl užpuolė uodai. Aš taip pat buvau keletą kartų sustojusi, bet dėl kitų priežasčių - bandžiau atgauti kvapą ir įtikinti save, kad dar turiu jėgų.). Vienu momentu pradėjau jausti, kad darosi silpna, tad nulipau nuo dviračio ir pradėjau tipent greta. Kepinanti saulė, dviratį stabdantis vėjas ir dar tušti buteliukai ant pečių pavirtę švininiais buteliais. Ir kokia gėda, kai pravažiuoja nepažįstamieji ir vis klausinėja "ar viskas gerai?", "gal reikia pompos?", "gal vandens?" ir t.t. Bet faktas, kad jei čia papulsi į bėdą, neliksi vienas ir kas nors tikrai išties pagalbos ranką. Man tereikėjo pailsėt :) Grįžau visa murzina, subraižyta ir iškepusi. Ir žinoma, didžiuodamasi savimi, kad vis dėlto šiaip ne taip sugrįžau. Kitą kartą bus daug lengviau, reikia tik dar truputį pasportuot :)

Pėstute takais takeliais

Pailsėjusi, atsigavusi, kitą dieną išsiruošiau pasigrožėti gretimais miškeliais. Šįkart išsitepiau kremais nuo saulės ir nuo uodų. Įveikiau meškų baimę ir nusiteikusi prifotografuoti gražių vaizdelių iškeliavau. Vos tik įžengiau į pažintinį Jasper'io taką prieš save pamačiau stendą, įspėjantį apie apylinkėse siaučiančius vilkus. Dabar ne tik meškų, bet ir vilkų bijokis! Prie pateiktų priemonių, kaip apsisaugoti nuo vilkų, buvo ir purškeklis nuo meškų. Dar neišsiaiškinau kaip jis veikia, bet manau būtų visai naudinga įsigyti. Purškeklis nuo uodų, purškeklis nuo meškų... Jau buvau žengusi žingsnį atgal, bet pagalvojau sau: "Kas tie vilkai prieš mane? Jei sutiksiu kokį, pasitelksiu savo antgamtines galias." Ir laiminga nužingsniavau sau miško glūdumon. 

Iš tiesų žinojau, kad nieko nesutiksiu, nes buvo itin kaitri diena ir visa gyvūnija greičiausiai buvo išsislapsčiusi kur vėsiau. Bet, patikėkit, vietomis jaučiausi lyg žengčiau į kažkokią paslaptingą užburtą karalystę, budriai klausydamasi įvairiausių garsų bei bandydama atskirti, iš kur jie sklinda, su bailia pagarba tipenau miško takučiais. Lėtu žingsneliu keliaudama bandžiau išsiaiškinti ar už keleto dešimčių metrų išvirtę rastai iš tiesų nėra elnio ragai :)

Aukštėliau matote mano baimės kupiną ir budrų žvilgsnį (taip taip, buvau taip persigandusi visko, kad net radau laiko save pafotografuoti :)).

Apžvalgos takas eina aplink miestelį miškais, vingiuoja aukštyn žemyn kalnuotu reljefu. Štai kokie vaizdai supo mane išlindus iš miško tankmės.

Ir bembis! Sutikau mažylį besiilsintį. Smalsiai vienas kitą nužiūrėjom. Jis man truputį papozavo ir galiausiai atsisveikinom.

Kelionės pabaigoj sukirtau didžiulę porciją vanilės pupelių skonio ledų ir laimingai besikasydama kojas (kadangi paskutinę sekundę prieš iškeliaudama kelnes iškeičiau į šortus, nespėjau kojų pasitept (n)uodais!!!) pabaigiau dieną.

Uodai

Norit tikėkit, nenorit ne, bet nieko panašaus nesu mačiusi. Jei jie puola, tai puola: dešimt uodų ant vienos kojos vienu metu. Eini ir jie tave seka. It kokia kapsulė apsupa iš visų pusių. Kiek girdėjau iš vietinių, jie patys gyvenime dar nebuvo matę tiek tų ilganosių sparnuotų niekšelių. 

Kalnai, ežerai, aborigenai

Šiandien čia nuostabus oras. Saulė kepina, pučia švelnus vėjelis, danguj vienas kitas nedidutis debesėlis. Grįždama iš darbo užsukau pasėdėti ant savojo suoliuko. Sukirtau pietus-vakarienę (dabartinis ritmas privertė maitintis vieną kartą per dieną, bet kartais net tas vienas kartas atrodo per daug) ir išsispyrus iš batų priguliau. Tikrai, tas suolelis tobulas. Rytais ant jo galima degintis, o šįvakar pasislėpiau medžių pavėsyje.
Štai tolumoje tarp medžių slapstosi mano mylimas suoliukas.

Dar didelis privalumas yra tas, kad priešais nuolat pravažinėja traukiniai: galima ne tik svajingu žvilgsniu juos palydėti tolumon, bet ir traukt dainas iš širdies - nieks aplinkui negirdės per dardesį! Na, kad aplink visur tolumoje matosi uolėtieji kalnai, tai čia jau niekam ne naujiena! :)
Taigi, gulinėdama ant medinio puikiojo suoliuko suvokiau, kad pats laikas pasidalinti savo įspūdžiais po jau beveik mėnesio viešnagės čia.

Žmonės

Miestelyje gyvena 5 tūkstančiai nuolatinių gyventojų, tačiau vasaros sezonu skaičius išauga iki 20. Nuo mano atvykimo pradžios gatvėse dažniausiai prasilenkiu su užsieniečiais. Kažkodėl mano akis ir ausis užfiksavo daugiausia vokiečių ir indų. Dar nemažai amerikiečių ir kanadiečių iš kitų provincijų.

Iš esmės visi pakankamai draugiški, daug šypsosi. Kartais atrodo net pernelyg mandagūs. Pagrinde su kanadiečiais susiduriu daugiausia darbe. Net keista, kad iš viso personalo tik aš ir dar viena ukrainietė esam atvykusios iš svetur. Paprastai čia beveik visuose viešbučiuose/ restoranuose dirba viso pasaulio piliečiai. Tad kartais jaučiu šiokią tokią įtampą ir stresą, kai staigiose situacijose sušlubuoja anglų kalba. Būtų lengviau pasiteisinti, jei nebūčiau mažuma! Bet viskas tik į gerą, taip taip.

Visur parduotuvėse pilna atributikos su meškomis, elniais ir be galo daug indėniškos atributikos. Neatsitiktinai apie tai prakalbau. Mat prieš savaitę kitą vaikštinėdama po miestelį atsitiktinai pakliuvau į miesto aborigenų šventę. Pamačiau tik jos pabaigą, tad pasidalinsiu trumpučiu vaizdo įrašu, kurį  dar suspėjau nufilmuoti!

Gamta

Kaip jau minėjau Jasper'is, miestelis turistinis, įsitaisęs Jasper'io nacionaliniam parke. Aplink daug miškų, ežerų, laukinių gyvūnų: meškos, grizliai, vilkai, avinai, voverytės ir taip toliau. Kol kas didžiųjų nesutikau ir nerizikuoju sutikti. Gal įsibėgėjus mano viešnagei čia keliausiu su kokia grupe į ekskursiją. Kol kas pagailėsiu savo mėsytės ir viena nevaikščiosiu gilyn į mišką... :)
Kažkodėl didžiausią įspūdį man daro ne gyvūnai, ne miškai, ne kalnai, o ežerų tyrumas ir spalva. Štai vienas iš ežerėlių, Annette's ežeras. Negaišinsiu pirštų aprašinėdama, kad gyvai viskas atrodo daug ryškiau ir gaiviau, ir stebuklingiau...

Na trūkumas tas, kad gėrintis tokiais vaizdais atakuoja pulkai uodų, bet manau nederėtų skųstis tokia smulkmena :) Bet uodų nuodai būtini tokiose išvykose!

Kitoji pusė

Pletkai pletkais, bet Jasper'is ir kiek tolėliau esantis Banff'as - uolėtųjų kalnų kurortai - garsėja didžiausiu skaičiumi lytiškai plintančių ligų atvejų. Ne itin žavus faktas. Taip pat čia labai populiaru rūkyti žolę. Tai nėra legalu, bet tai tiesiog labai paplitusi atsipalaidavimo forma.

Dar dažnai jie vadinami reabilitacijos centrais. Žmonės atvyksta čia ieškodami savęs, bėgdami nuo savo gyvenimo problemų ir panašiai. Gi kažką panašaus čia darau ir aš!

Atvykimas ir pirmieji įspūdžiai

Šiuo metu vietos laiku esti vidurnaktis ir Simona gurkšnoja ramunėlių arbatą. Neseniai atsikėliau po antrojo ilgo miego, bandau numalšinti įvairias kūno reakcijas į nuovargį, laiko zonos pokyčius bei 1 km pakilimą virš jūros lygio. Galvos skausmai, karščio antplūdžiai nurimo, dabar prabilo skrandis. Rytoj jau turėčiau būti prisitaikiusi prie naujų sąlygų, tačiau prieš eidama trečiojo ilgo miego dar papasakosiu kaip atkeliavau į čia, į Jasper, Alberta, Canada.

Kelionė autobusu Vilnius-Warsaw

Kelionė nuo Vilniaus autobusų stoties iki Varšuvos oro uosto truko 9 valandas. Vilniuje įlipo labai nedaug keleivių, tad apsidžiaugiau, kad galėsiu numigti ir kelionė nebus itin varginanti. Taip džiaugiausi tol, kol nepasiekėme Kauno. Vos atvėrus autobuso duris Kauno autobusų stotyje, šis prisipildė įvairių tautybių žmonių. (Iš pradžių pamaniau, jog kaltas futbolo čempionatas ir visi lekia į Varšuvą stebėti rungtynių, bet vėliau supratau, jog klydau, nes dauguma visgi išsilaipino ne centrinėje Varšuvos stotyje, o oro uoste, kaip ir aš.) Taigi tapo labai ankšta. Bet tai dar ne pats blogiausias variantas.
Priešais mane dar Vilniuje susėdo porelė brandžių vyrukų. Iš kalbų supratau, kad jiems 42-43 metai, bent vienas iš jų vedęs. Visgi pasirodė, kad jiems po trylika ir jie išsiruošė į klasės ekskursiją. Iš pažiūros rimti vyrukai, į kelionę prisikrovė ne vieną ir ne du (ir netgi ne tris) butelaičius alkoholio (be užkandos!) ir maukė vieną po kito pakaitomis. Negana to, pasienyje, kol pareigūnai tikrino kai kurių asmenų pasus, vienas iš jų dar sugebėjo nulėkt nusipirkt Višniovkos, kadangi atsargos jau buvo pasibaigusios. Pusę kelionės pratriukšmavę, pamerginę greta sėdinčias jaunutes studentes, galiausiai nusprendė pamiegot. Tapo ramu, tačiau visi žinome, kad alkoholis garuoja ir kad autobuse važiuojant daug žmonių ir taip trūksta oro. Ech. Jie vyko į rungtynes. Kas skundėsi girtais lenkų fanais Lietuvoje?

Skrydis Warsaw-Frankfurt

Varšuvos oro uoste, pavadintame Frederiko Šopeno vardu, praleidau geras 5 valandas. Keista buvo tai, kad skrydžiams registruojamasi ne pagal konkretų skrydį, o pagal avialiniją, kuria skrendi. Pirmą kartą keliavau lėktuvu su persėdimu, tad būgštavau prieš kelionę. Bet jau Lenkijoje man buvo išduoti abiejų skrydžių boarding passai ir išsiaiškinau, kad bagažu nereiks rūpintis iki pat kol nusigausiu į Kalgarį. Pasidarė daug ramiau. Visgi neramu buvo dėl to, kad negalėjau informuoti artimųjų, kad atvykau į Varšuvą, nes telefonas atsisakė išsiųsti žinutes, o internetas oro uoste sunkiai prieinamas. Galiausiai telefonas atsigavo, tad atsipūčiau. Prisiregistravau likus dar 4 valandoms iki skrydžio, perėjau patikrą (kur pirmą kartą gyvenime man liepė nusiauti batus, ir tik man, ir dar lenkų kalba rėkiant pareigūnui, kol dar tik stovėjau prieš patikros "vartus" (nežinau kaip jie tiksliai vadinami)) ir galėjau sau ramiai laukti savojo skrydžio. Belaukdama nusnūdau ant suolelio laukimo salėje. 

Mane skraidino LOT Polish Airlines nedidukas lėktuvėlis, turintis po dvi sėdimas vietų eiles iš kairės ir dešinės. Buvau truputį nusigandusi, kai laipinimas buvo šiek tiek atidėtas ir moteriškė kažką burbtelėjo panosėje "some technical problems". Na bet jei jau laipina, vadinasi nieko baisaus!  Kitaip nei AirBaltic (su kuriomis esu turėjusi daugiausiai reikalų), lenkų avialinijos net ekonominės klasės trumpų skrydžių metu pamaitina savo keleivius NEMOKAMAI. Man tai buvo tikrai svarbu, nes Varšuvoj neturėjau zlotų (o valiutos keityklos dar nedirbo) ir buvau tikrai praalkus :) Skridau apie pusantros valandos, iš kurių apie 20 min lėktuvas jau nusileidęs važinėjo Frankfurto oro uosto takais. Didelis oro uostas, didelis. 

Skrydis Frankfurt-Calgary

Nepasiklydau didžiajame oro uoste! Nors Frakfurto tarptautinis oro uostas ir didelis, bet viskas ganėtinai aiškiai surašyta, tad reikėjo tik sekti nurodymus. Oro uosto darbuotojai pasirodė gerokai malonesni  ir geranoriškesni nei Lenkijoje.

Pirmą kartą skridau per Atlantą, pirmą kartą tokio dydžio boeingu. Trys eilės sėdynių ties lėktuvo viduriu ir po dvi eiles ties šonais, kelios salės. Kaip ir ankstesniame lėktuve, mano vieta buvo prie lango. Šįkart buvo dar geriau, nes buvau tolėliau nuo sparno ir matėsi daugiau vaizdo bei krėslas šalia manęs buvo tuščias (apskritai buvo labai nedaug laisvų vietų, tad man pasisekė). Skrendant virš vandenyno esant pavieniams debesims atrodo, kad žiūri į dangų,  tik iš viršaus :) 

Skraidinausi vokiečių avialinijomis Condor. Viskas puiku, tik man jau pradeda įkyrėti vokiečių kalba (net čia, Kanadoj, ją girdžiu!). Bet gal taip yra dėl to, kad suprantu ją, tik nesivarginu kalbėti. O avialinijos tikrai šaunios: ir maitino dažnai, ir filmus gerus rodė, ir lėktuvas nesikratė per daug :)  

Automobiliu iš Calgary į Jasper

Kalgaryje išlipus iš lėktuvo visus pasveikino pagyvenusios moteriškės, apsirengusios karališkosios policijos  (Royal Canadian Mounted Police) uniforma. Pralinksmino. Pasų kontrolėj ir imigracijos skyriuj viskas praėjo sklandžiai, gavau savo leidimą, po to atsiėmiau bagažą ir manęs jau laukė sesės vyras. 

Automobilių stovėjimo aikštelėje dėmesį labiausiai patraukė dominuojantys pickupai. Bet žvalgytis nebuvo daug laiko, laukė ilga kelionė "namo" :) Keliai geri, vaizdai gražūs, bet kai sutemo, supratau, kad 6 valandos kelyje po ir taip ilgos kelionės yra per daug, o noras pamatyt sesę, dukterėčią ir numigti vis stiprėjo.

Nors ir prieblandoje, bet jau mačiau rudąją meškutę, civilizuotai einančią per gatvę. Dar bandžiau fotografuoti per langą, bet meškutė susiliejo su tamsa. Kitą kartą :)

Jasper

Rytoj planuoju ištyrinėti miestelį! Pasikroviau fotoaparato akumuliatorių ir tikiuosi, kad nelis :)